Kokią kavą gerti Balyje?

Mes visi turim savo svajonių miestus, šalis, salas, netgi žemynus. Kai pagaliau pasiseka juos aplankyti, norisi ten grįžti dar ir dar. Vieni susižavi gamta, antri – kultūra, tretiems patinka viskas, dar kažkas vyksta dėl ekonominių priežasčių, vienos įspūdingos gatvelės, pomėgio nardyti ir t.t. Aš turiu tris svajones, tiesa, didžiausias, nes iš esmės gyvenime norėčiau pamatyti kad ir visas pasaulio šalis, bet Balį, Niujorką ir Keiptauną – labiausiai. Visi jie nemenkai nutolę nuo Lietuvos, tačiau lietuvių paskutiniu metu nemažai lankomi, todėl tikiu, kad svajonės netruks ir man tapti realybe.

Plačiau apie Balį pirmą kartą perskaičiau E. Gilbert knygoje EAT, PRAY, LOVE. Įspūdis buvo toks, kad tą knygą vėliau perskaičiau dar gal penkiolika kartų (tikrai, mažiausiai tiek). Balis ten vaizduojamas kaip itin romantiška, graži, kone sakrali vieta, tačiau vietiniai gyventojai gerokai nutolę nuo vakarietiško gyvenimo būdo, praktikuojama rytų medicina, vyrauja budizmas, nemažai atvykėlių iš kitų šalių, kurie ten kuriasi puikų, ramybės kupiną gyvenimą. Tai – grožinės literatūros kūrinys, tą puikiai žinojau, bet vis tiek mintyse kūriau tobulos salos paveikslą. Netrukus apie Balį ėmiau domėtis labiau ir supratau, kad taip, ši puiki Indonezijos sala yra ta vieta, kurią norėčiau aplankyti. Ir, tikriausiai, ne kartą.

Vienas įdomesnių dalykų, kuriais visada pasidomiu galvodama apie naują šalį, o ką duos valgyti? Balio virtuvė gana įdomi ir paragauti kai ką būtų smalsu, tačiau bent jau nuotraukose maistas neatrodo labai pedantiškai. Štai mėsos mėgėjai turėtų susižavėti kiaulienos kepsniu, ruoštu su vietinėmis prieskoninėmis žolelėmis ir aštriais prieskoniais, ryžiais ir daržovėmis. Tai tradicinis ir dažniausiai ragaujamas patiekalas Balio saloje, tačiau jis atrodo labai riebus ir sunkus. O tai kaip paskui gulėti po palmėmis ar šokti paplūdimio diskotekoje?

Kad baliečiai mėgsta kiaulieną – akivaizdu. Kiaulienos šonkauliukai, kiaulienos dešrelės tikriausiai nusėda daugelio salos gyventojų ir svečių skrandžiuose. Žinoma, Indijos vandenyno apsupta sala neapsieina be jūros gėrybių. Vietinė šviežia žuvis, kalmarai, ant grilio ruoštos kitos gėrybės mane labai patrauktų. Nežinau kodėl, tačiau salose labiausiai mėgstu valgyti žuvį. Salai toks maistas labai tinka, atrodo, kalmaras Balyje būtų daug kartų skaniau, nei kalmaras namuose Lietuvoje (nors kalmarus aš apskritai dievinu).

Tripadvisor komentatoriai, kurie ne kartą svečiavosi mano svajonių saloje vis diskutuoja, kokia kava Balyje geriausia. O kad ji gera – faktas. Gera, nes kava ten auga. Ji šviežia, įvairių rūšių, geriama karšta, juoda, stipri, su ledu, įvairiais skoniais ir t.t. Teko girdėti, kad baliečiai kavą netgi užšaldo. Kintanami regione buvo pirmosios kavos plantacijos Balyje. Ten auganti garsioji Kopi Luwak kava yra brangiausia pasaulyje. Ji gaminama iš laukinių gyvūnų palminių musangų apvirškintų kavos pupelių, kurios randamos gyvūno išmatose. Vietiniai gyventojai jas surenka, džiovina, skrudina ir siunčia į JAV bei Japoniją, žinoma, pasilieka ir turistams pavaišinti J Tarkim, Lietuvos rinkoje šios kavos galima nusipirkti maždaug už 300 eu/kg. Tiksliau – nuo tiek.  Keliautojai mano, kad šią kavą nėra saugu gerti, yra pasitaikę apsinuodijimo atvejų. Tad Kopi Luwak įprastai geria prisiekę kavos gurmanai.

Kaip ir daugelyje šalių, kuriose šilčiau nei pas mus, taip ir Balyje platus ledų pasirinkimas. Apžvelgiau vietinių ir turistų rekomenduojamas ledaines – gelato ir pagalvojau, kad labiausiai norėčiau paragauti, o gal net prisivalgyti va tokių super sveikų natūralių vaisių šaldytų ledų. Melionų skonio!

Dauguma maisto produktų pasirodė itin azijietiški - daug ryžių, mėsos, daržovių, įvairųs suktinukai, didžioji dauguma maisto - šaldytas. Dėl to nuolatinio užšaldymo/atšaldymo nemažai apsinuodijusių turistų, bent taip man sako tripadvisor forumas. Balio sala greičiausiai per maža, kad turėtų labai stiprias tradicijas maisto prasme - jiems užtenka gausybės kultūrinių dalykų. Vis dėl to aš romantikė ir Balį labiausiai įsivaizuoju kaip kokoso salą - jau matau save su tuo didžiuliu kokosu, šiaudeliu jo viduje ant gėlėto hamako, dar matau padavėją (Javier Bardem pavidalu), kuris man atneša paragauti tos brangiosios kavos (ragaučiau, žinokit). Tiek iš Balio kulinarinės pusės man užtektų - jei vien pavalgyti, tai traukčiau kitur.

Besibaigiant žiemai

 Besibaigiant žiemai į Lietuvą atėjo žiema. Gyvenimas visiškai sustojo. Tie -15 dienos metu žmonėms pasirodė tokie baisūs ir besikandžiojantys, ištuštėjo mokyklos, kavinės, susirinkimų vietos po tiltais, žaidimų aikštelės, parduotuvės, kiemai, stadionai, žodžiu, dauguma vietų, kuriose geresniu oru galima sutikti minias žmonių. Vakare užėjus į bet kurį butą tikriausiai pas daugelį išvystume tipišką vaizdą, susijusį su šiltu maistu, šilta arbata, karštu vynu, storais pledais, vilnonėm kojinėm, knygom, filmais ir maldomis, kad rytoj ir poryt jau būtų šilčiau.

 Aš – ne išimtis. Vis stebiuosi, kai kas nors prie -20 bėgioja, kai nuo kalno čiuožia vaikai ar šeima popietę išeina pasivaikščioti. Aš gryno oro įkvepiu penkioms minutėms pravėrus langą, bet ir tai ne kasdien. Jau trūksta deguonies, nors saulė pastarosiomis dienomis lepina! Blogoji pusė, namuose išryškėjo „visos Italijos dulkės“, tai vis tenka pamojuoti skudurėliu gaudant saulės zuikučius. Tačiau šįkart nevisai apie tai. Šiandien – apie fiziką ir įkvėpimus šiomis šaltomis, tikriausiai net šalčiausiomis šių metų dienomis.

 Socialiniame tinkle aptikau mano galva nerealiai fotografuojantį Gemstones in the Sky! Kadangi mano mėgstamiausios fotografijos – dangaus, žvaigždžių ir kosmoso fotografijos – iškart ėmiau susipažinti su jo nuotraukomis. Paskutinė, pavadinta „Girdėjau šiąnakt buvo šalta?“, patiko užvis labiausiai! Į ją galite pažiūrėti Facebook‘e, na, o mintis tokia, kad vaikinas prie -19,5 šalčio pasičiupo fotoaparatą ir išėjo fotografuoti dantyto šalčio į laukus. Negana to, nusprendė nuotraukoje pozuoti ir pats – tik su batais ir trumpikėmis. Kadras išėjo wow, bet labiau susižavėjau mintimis apie šaltį, nuo jo žodžių pasidarė šilčiau ir jaukiau būti, o gamta ir jos išdaigos tiesiogine šio žodžio prasme bent tą minutę susiliejo į daleles.

 Fizikine prasme šaltis neegzistuoja. Minusą ir pliusą sugalvojo žmogus, o pati gamta minusų neturi – viskas skaičiuojama greičiau ir lėčiau judančiais atomais. Jei atomai juda lėčiau, mūsų jautrūs kūnai jaučia vėsą. Ir atvirkščiai. Kaip sako Gemstones in the Sky – šaltis neegzistuoja, yra tik didesnė ir mažesnė šiluma ir primena, kad tai reikėtų kartais sau pasikartoti, tuomet šaltis nebus toks baisus. Štai kai kalbame apie šalčiausiais žiemas Lietuvoje, laisvai galime sakyti, kad, tarkime 1956 m. vasario 1 d. -42 laipsniai tebuvo itin sulėtėjęs dalelių judėjimas. Bet dalelės visgi judėjo! Nežinau, ar tik man, ar ir kitiems atsigręžimas į dalykus, kuriuos laisviausiai gali paaiškinti mokslas (juk tai fizikos pradmenys, 8 klasė!), sukelia lengvą virpulį viduje ir pašiurpina rankas. Apie daugybę reiškinių net nepagalvojam, tiesiog pykstam, kad gamta mūsų nemyli. O už visos tos nemeilės slepiasi didžiulė jėga ir judėjimas.

 Taip pat aš tiesiog dievinu žmones, kurie ryžtasi tokiems žygiams, vardan vieno vienintelio kadro, vardan savo aistros. Nebemadinga sakyti, bet visgi išėjimas iš komforto zonos gyvenime yra pats įdomiausias ir įsimintiniausias. Kiekvienas kartas, kai padarom tai, ko net patys iš savęs nesitikėjom, tampa didele euforija ir pasididžiavimu, o juk labiausiai ir turim didžiuotis savimi ir savo žygdarbiais, tiesa? Baigiant apie šaltį, man jau šilčiau. Namuose +22, už lango -18. Reiškia, smegenys tikrai dar neužšalo, kambary dalelės greitesnės, joms čia jaukiau, gal todėl, kad pakankamai stipriai kvepia obuolių pyragu ir karštu šokoladu (bei prisvilusiu puodu). Šilčiau ir todėl, kad tos dalelės jau tuoj tuoj greičiau judės ir lauke, žadins, kels, sprogdins ir kvies. Su artėjančiu pavasariu!

2018 - skaitymo ir rašymo metai

Šių metų pradžioje nusprendžiau, kad šie metai man bus skaitymo ir rašymo metai. Skaičiau visada nuo kokių penkerių, rašiau irgi nuo gana ankstyvo amžiaus. Neseniai pajutau, kad banalybių rašymas man nebeteikia malonumo, tie visi beverčiai blog‘ai, pamąstymai temomis, kurios visai neįdomios, kita vertus, įdomu atsiversti savo senus tekstus ir pažiūrėti, kaip dabar stipriai pasistiebiau į viršų (savęs nuvertinti nevalia!). Nors ūgiu nebeaugu maždaug nuo aštuntos klasės, tikiuosi, kad skaitomos knygos ir rašomi tekstai taps vis geresni ir vešės, vešės, vešės...

Kadangi paskutiniu metu skaitymui laiko lieka mažai, išmokau skaityti telefone įvairių trumpų pertraukėlių metu. Pastebėjau, kad elektronines knygas perskaitau greičiau, o kai įgudau, tai tapo ir smagu! Tarkim, galima skaityti išjungus šviesą vakare ir tai nekelia nepatogumų kitiems žmonėms, lempa nešviečia į akis ir pan. Tokiu būdu šiemet jau perskaičiau Svetlanos Aleksijevič „Černobylio maldą“, Po Bronson ir Ashley Merryman „Šalin mitus“, mylimojo Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, Orwello „Gyvulių ūkį“, dabar skaitau Romain Gary „Aušros pažadą“ (ir tai yra viena geriausių mano skaitytų knygų... Jau įsigyjau visas kitas jo knygas,verstas į lietuvių kalbą. Galiu rekomenduoti visiems, ieškantiems stiprybės, motyvacijos ir tiesiog norintiems tikrai stipraus teksto. Romain Gary - tikras mano šių metų atradimas) ir turiu „Bibliją“, tiesa, visgi jos elektroniniu formatu neskaitysiu. Tokių knygų telefonu skaityti paprasčiausiai negalima. Skaityti knygas telefonu tampa taip paprasta, kaip kas kelias minutes tikrinti socialinius tinklus ar naujienų portalus, tik naudos kur kas daugiau. Taip pat norėčiau knygų skaityklės, pasižymiu šį daiktą į sąrašą: „ką noriu nusipirkti šiais metais“ J 

Žinoma, popierinių knygų nepakeis niekas ir niekada. Tačiau dabar perku tik tas popierines knygas, kurias, tikiu, skaitysiu ne vieną kartą. Anksčiau pirkdavau visas knygas išpardavimų metu, į knygyną eidavau be sąrašo ir metai iš metų darant šią klaidą susikaupė krūvos knygų, kurių niekada taip ir neperskaičiau. Tas knygas išvežiau į kaimą, gal kažkada jos sulauks savo laiko, nors visgi vadovaujuosi taisykle, kad kam skaityti nepatinkančią knygą, jei pasaulyje tiek daug puikių knygų ir vargu ar užteks viso laiko joms perskaityti.

Telefone ne tik skaitau knygas, bet ir rašau į labai paprastą "Užrašinės" programėlę. Aš iš tų žmonių, kurie kasdien nori rašyti vis kitomis temomis, todėl prisikaupė visko daug ir didelė dalis yra absoliučiai bevertė. Bet vaidinu, kad lavinu ranką ir kad geriau rašyti kažką, nei nerašyti niekoJ Norėčiau apsibrėžti kelias temas, apie kurias kartas nuo karto savo malonumui rašysiu čia, tačiau kol kas tos ribos visiškai beribės – man įdomu knygos, sportas, sveika mityba, gyvenimo būdas, auklėjimas, visokie filosofiniai pamąstymai (bet apie juos jau prisirašiau paauglystėje), galvoju, gal apie viską po truputį? Ir būsiu va tokia universali rašytoja.  Nes, tiesą pasakius, kuo man gyvenime labiausiai patinka apsimesti, tai rašytoja. Besimokydama mokykloj svajojau, kad užaugsiu ir rašysiu knygas, keliausiu po pasaulį ir štai toks bus mano gyvenimas. Tačiau iš mano pažįstamų kol kas vaikystės svajones išpildė tik minėtasis Romain Gary. Visų kitų gyvenimai bėgant laikui šiek tiek koregavosi.

2018 metais jau perskaičiau tikrai nemažai puikių knygų, tačiau nieko neparašiau. Bet metai dar nesibaigia ir iššūkis dar nepralaimėtas! Einu į lovą su Gary gaudyti naujų idėjų. Iki pasimatymo,

 Reda

Instagramo karta

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kai kurių terminų dar nebuvom girdėję. Nors jau žinojom, kaip veikia kompiuteris, telefonas ir internetas, bet viskas buvo dar kitame lygmenyje. Gražių žmonių gražios nuotraukos buvo aptinkamos tik gyvenimo būdo ir mados žurnaluose, o tų žmonių veidai, figūros, makiažas ir drabužiai atrodė kaip nepasiekiama siekiamybė. Tuo tarpu dvidešimt pirmojo amžiaus pradžia su trenksmu užnešė internetą ir socialinius tinklus, kuriuose jau visi gražūs, laimingi ir neturintys problemų.  Dauguma be spuogų (realybėj kitaip), apsiskaitę (protingos citatos po nuotraukomis), keliaujantys, tačiau tuo pat metu visą laiką online. Toje socialinėje erdvėje personažai nori būti apkarpyti VSCO, suredaguoti madingiausiais filtrais (A6, A7 arba A8 – išsiaiškinau, beje, šiomis kombinacijomis užkoduoti filtrai yra mokami), uždominuoti pilkai baltos spalvos ir populiarūs. Praktiškai ir aptariau Instagramą. Sako, jei nori būti išskirtinis ir rasti sau patogią vietą ten, turi parodyti tai, ko niekas dar neparodė. Na, savaime suprantama, kad savo šunį, gražiausią puodelį, naujausius batus ir esamus ar nesamus papus parodė jau visi.

                                                           (nuotr. Pinterest.com)

Labiausiai žaviuosi žmonėmis, kurie geba daryti minimum du ar tris vieną su kitu visiškai nesusijusius dalykus, randa tam noro, azarto ir jėgų. Kasdien. Pavyzdžiui, profesionalus žvejys, laisvalaikiu mušantis būgnus. Matematikos mokytoja, jau beveik pensininkė, po pamokų režisuojanti trumpo metro filmus. Teatro aktorė, kuri po Hamleto repeticijos važiuoja į ralį, o po to, jau vakare, eina į japonų kalbos kursus. Na, kažkas tokio. Jie išsiskiria tuo, kad Instagrame jų apkritai nėra. Jie – gatvėse, miškuose, dykumose, jūrose, žodžiu, visur, tik ne Instagrame (tikrai, kartais paieškau savo mylimų rašytojų ar grafikos asų asmeninių paskyrų ir beveik niekada nieko neaptinku). Jų nuotraukas spausdina National Geographic, o koks nors gražių nuotraukų mėgėjas jas perkelia į savo paskyrą travel_around_the_world. Jie netgi nenaudoja VSCO ir neuždeda pilkai balto filtro.

                                                               (nuotr.Pinterest.com)

Bet dauguma mūsų – žmonės paprasti, todėl atsikėlę įsijungiam Instagramą, o ne tikrinam, kiek per naktį pakilo jūros lygis ties Antarktida ir ar šįvakar pavyks ten pakaituoti. Vienu akies kraštu pamatom, ką įkėlė Pamela, Mimi ir Goda ir visą dieną svarstom, kokia nuotrauka galėtų perspjauti jų vizualinę išraišką internete. Tokios savotiškos lenktynės, tik čia truputį ne tas ralis, kuriame dalyvauja Hamlete vaidinusi mergina. Čia, patikėkit, dar daugiau azarto. Būna, kad Pamela ir Mimi iš tos pačios parduotuvės gauna identiškas sukneles, kurias abi turi pareklamuoti. Tada azartas nebepakeliamas, nes, be jokios abejonės, vienai suknelė tiks labiau, o nuotraukas privalo įkelti abi. Bet aiškią tiesą žino visi – suknelės ir (ypač) veido bei figūros grožis priklauso nuo parinkto filtro (žr. aukščiau).

                                                                (nuotr. Pinterest.com)

Kad ir koks tuščias ar pilnas Instagramas bebūtų, teks priprasti ir susitaikyti su tuo (žinoma, skeptikams, o interneto skeptikų atsiranda ir XXI amžiuje), kad socialiniai tinklai gali būti daug tikresnis ir pelningesnis darbas už daugelį darbų arba bent jau papildoma priemonė reklamai ir žinomumui didinti. Augimui įrodyti, oficiali statistika skelbia, kad 2016 metais Instagramo paskyrą turėjo 48% visų JAV prekinių ženklų, 2017 metais – virš 70%. Jei kokie nors knygnešiai išgirstų, kokia galinga komunikacija ir ryšiai su visuomene vyksta internete ir dar tinkluose, kurie yra sukurti pramogai, tikrai vartytųsi karstuose neramiai vis dar sapnuodami knygas, kurias gabeno ir vykdė tuo metu tiesioginį ryšių su visuomene darbą. Šiek tiek pasistūmėjom į priekį. 

Kad ir kaip bebūtų – ši karta man patinka. Mane žavi galimybė parodyti savo skaitomas knygas, nusipirktą tašę, sukurtą brandą, pagamintą vakarienę, nuplauktus kilometrus. Dar labiau žavi galimybė iš to uždirbti. Socialinė medija – galinga jėga, turinti milijonus lojalių vartotojų. Jeigu tavim patiki beveik visas pasaulis, tai ko daugiau reikia, ar ne Markai Zuckerberai, Kevinai Systromai?

Kodėl šis įrašas be nuotraukų?

Pakalbėkime apie stilių. Aš visada žavėjausi žmonėmis, kurie turi įgimtą stiliaus jausmą. Kuriems nereikia pasidėjus prieš akis žurnalo nuotrauką kopijuoti ir vistiek atrodo, kad kažkas labai labai ne taip. Galbūt todėl, kad iš esmės stilius yra šis tas daugiau, nei gera akis, stilingai gyventi reikia kur kas platesnio supratimo ir, kaip ir kiekvienam dalykui - nemažų pastangų bei investicijų. Kalbu ne tik apie gebėjimą gražiai apsirengti ir derinti, tačiau ir apie interjerą, gyvenimo būdą, netgi mąstyseną.

Dažnai žiūriu nuotraukas Instagrame ar Pintereste ir viskas atrodo savaime suprantama. Taigi telefoną padedi čia, kažkur į kampą numeti tušą, kvepalų buteliuką, kokį pūkuotą burbulą, fashion knygą (gali būti Vogue žurnalas, kažkas susiję su Chanel, Dior ar dabar madingas Kinfolk), į puodelį įpili kavos ir fotografuoji. Tada pažiūri į nuotraukas, atsisėdi ir verki, nes to dar niekada nebuvai mačiusi. Pasirodo, tavo balta staltiesė su mėlynu kraštu neišlyginta, tušo įpakavimas apsitrynęs, pūkuotas burbulas apsipūkavęs kitais pūkais, o ta viena iš viršaus šviečianti 50 W lempa apšvietimo atžvilgiu yra tas pats, kas fotkinti tamsoje įjungus televizorių. Su Nokia 3310 (apskritai, jis turi kamerą?).

Turiu draugę, kurios stiliaus jausmas yra fantastiškas nuo jos kuriamų papuošalų iki virtuvinių indelių. Kartą kalbėjome apie tvarką ir tvarkymąsi namuose. Ji sako - nusipirk dėžių, sudėk į jas smulkius daiktus, namuose atsiras vietos. Prieskonius tvarkingai supilstyk į atskirus indelius,taip lengviau rasi ko reikia, neišpilsi ir atrodys tvarkingai. Ok, aš taip ir padariau. Bet, žinote, dar reikia sugalvoti, kur tuos indelius padėti ir kur pastatyti dėžes, kad viskas atrodytų gerai ir būtų praktiška. Iš serijos, turiu gražių daiktų, bet nežinau, ką su jais daryti. Ar man vienai taip?

Instagrame vis matau blogerių nuotraukas, kurios ten neturėtų būti. Tiesą pasakius, neturėtų būti ir mano nuotraukų. Aš vis badau pirštais į nekokybiškas ir pigiai sustiliuotas nuotraukas, o vakare būtinai pati įkeliu tokią. Aš turiu jau šimtą temų blogo įrašams, noriu aptarti savo plaukus bei priemones, kurias naudoju, noriu aprašyti savo patirtį mokantis dažytis, noriu parodyti nagų lakus, kurie yra abosliučiai tobuli ar pasidalinti nuomone apie mano mėgstamiausią lietuviškąją Vivi produkciją. Bet negaliu dėti tų nuotraukų, kai matau, kokių tobulų jų yra ir kokia daugybė!

Šįryt (dar lovoje) benaršydama po Pinterestą pamačiau štai ką: "If the plan doesn't work change the plan, not the goal". Taigi mano planas yra mokslas. Taip, skaityti, rašyti visur ir visada, mokytis italų kalbą, nuolat tobulinti anglų kalbą, vis prisiminti gramatikos taisykles, gilintis į istoriją, bet Jūs žinote, kad visgi aš ne apie tai. Išmoksiu dėlioti, matyti detales ir fotografuoti. Matyti spalvas, atspalvius, ištaikyti momentą ir padaryti geriausią kadrą, kokį galiu aš. Dirbsiu iki to laiko, kol pati grožėsiuosi savo nuotraukomis taip, kaip grožiuosi, tarkim, šia  arba šia Lietuvos blogere ir jų papyškinimais. Jos nerealios, žinoma, yra begalė kitų!

Kodėl? Nes man, kaip ir Jums, patinka gražūs dalykai. Jie įkvepia, motyvuoja ir stumia į priekį.

Tai ką, pirmyn kokybės link?..