Instagramo karta

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kai kurių terminų dar nebuvom girdėję. Nors jau žinojom, kaip veikia kompiuteris, telefonas ir internetas, bet viskas buvo dar kitame lygmenyje. Gražių žmonių gražios nuotraukos buvo aptinkamos tik gyvenimo būdo ir mados žurnaluose, o tų žmonių veidai, figūros, makiažas ir drabužiai atrodė kaip nepasiekiama siekiamybė. Tuo tarpu dvidešimt pirmojo amžiaus pradžia su trenksmu užnešė internetą ir socialinius tinklus, kuriuose jau visi gražūs, laimingi ir neturintys problemų.  Dauguma be spuogų (realybėj kitaip), apsiskaitę (protingos citatos po nuotraukomis), keliaujantys, tačiau tuo pat metu visą laiką online. Toje socialinėje erdvėje personažai nori būti apkarpyti VSCO, suredaguoti madingiausiais filtrais (A6, A7 arba A8 – išsiaiškinau, beje, šiomis kombinacijomis užkoduoti filtrai yra mokami), uždominuoti pilkai baltos spalvos ir populiarūs. Praktiškai ir aptariau Instagramą. Sako, jei nori būti išskirtinis ir rasti sau patogią vietą ten, turi parodyti tai, ko niekas dar neparodė. Na, savaime suprantama, kad savo šunį, gražiausią puodelį, naujausius batus ir esamus ar nesamus papus parodė jau visi.

                                                           (nuotr. Pinterest.com)

Labiausiai žaviuosi žmonėmis, kurie geba daryti minimum du ar tris vieną su kitu visiškai nesusijusius dalykus, randa tam noro, azarto ir jėgų. Kasdien. Pavyzdžiui, profesionalus žvejys, laisvalaikiu mušantis būgnus. Matematikos mokytoja, jau beveik pensininkė, po pamokų režisuojanti trumpo metro filmus. Teatro aktorė, kuri po Hamleto repeticijos važiuoja į ralį, o po to, jau vakare, eina į japonų kalbos kursus. Na, kažkas tokio. Jie išsiskiria tuo, kad Instagrame jų apkritai nėra. Jie – gatvėse, miškuose, dykumose, jūrose, žodžiu, visur, tik ne Instagrame (tikrai, kartais paieškau savo mylimų rašytojų ar grafikos asų asmeninių paskyrų ir beveik niekada nieko neaptinku). Jų nuotraukas spausdina National Geographic, o koks nors gražių nuotraukų mėgėjas jas perkelia į savo paskyrą travel_around_the_world. Jie netgi nenaudoja VSCO ir neuždeda pilkai balto filtro.

                                                               (nuotr.Pinterest.com)

Bet dauguma mūsų – žmonės paprasti, todėl atsikėlę įsijungiam Instagramą, o ne tikrinam, kiek per naktį pakilo jūros lygis ties Antarktida ir ar šįvakar pavyks ten pakaituoti. Vienu akies kraštu pamatom, ką įkėlė Pamela, Mimi ir Goda ir visą dieną svarstom, kokia nuotrauka galėtų perspjauti jų vizualinę išraišką internete. Tokios savotiškos lenktynės, tik čia truputį ne tas ralis, kuriame dalyvauja Hamlete vaidinusi mergina. Čia, patikėkit, dar daugiau azarto. Būna, kad Pamela ir Mimi iš tos pačios parduotuvės gauna identiškas sukneles, kurias abi turi pareklamuoti. Tada azartas nebepakeliamas, nes, be jokios abejonės, vienai suknelė tiks labiau, o nuotraukas privalo įkelti abi. Bet aiškią tiesą žino visi – suknelės ir (ypač) veido bei figūros grožis priklauso nuo parinkto filtro (žr. aukščiau).

                                                                (nuotr. Pinterest.com)

Kad ir koks tuščias ar pilnas Instagramas bebūtų, teks priprasti ir susitaikyti su tuo (žinoma, skeptikams, o interneto skeptikų atsiranda ir XXI amžiuje), kad socialiniai tinklai gali būti daug tikresnis ir pelningesnis darbas už daugelį darbų arba bent jau papildoma priemonė reklamai ir žinomumui didinti. Augimui įrodyti, oficiali statistika skelbia, kad 2016 metais Instagramo paskyrą turėjo 48% visų JAV prekinių ženklų, 2017 metais – virš 70%. Jei kokie nors knygnešiai išgirstų, kokia galinga komunikacija ir ryšiai su visuomene vyksta internete ir dar tinkluose, kurie yra sukurti pramogai, tikrai vartytųsi karstuose neramiai vis dar sapnuodami knygas, kurias gabeno ir vykdė tuo metu tiesioginį ryšių su visuomene darbą. Šiek tiek pasistūmėjom į priekį. 

Kad ir kaip bebūtų – ši karta man patinka. Mane žavi galimybė parodyti savo skaitomas knygas, nusipirktą tašę, sukurtą brandą, pagamintą vakarienę, nuplauktus kilometrus. Dar labiau žavi galimybė iš to uždirbti. Socialinė medija – galinga jėga, turinti milijonus lojalių vartotojų. Jeigu tavim patiki beveik visas pasaulis, tai ko daugiau reikia, ar ne Markai Zuckerberai, Kevinai Systromai?

Kodėl šis įrašas be nuotraukų?

Pakalbėkime apie stilių. Aš visada žavėjausi žmonėmis, kurie turi įgimtą stiliaus jausmą. Kuriems nereikia pasidėjus prieš akis žurnalo nuotrauką kopijuoti ir vistiek atrodo, kad kažkas labai labai ne taip. Galbūt todėl, kad iš esmės stilius yra šis tas daugiau, nei gera akis, stilingai gyventi reikia kur kas platesnio supratimo ir, kaip ir kiekvienam dalykui - nemažų pastangų bei investicijų. Kalbu ne tik apie gebėjimą gražiai apsirengti ir derinti, tačiau ir apie interjerą, gyvenimo būdą, netgi mąstyseną.

Dažnai žiūriu nuotraukas Instagrame ar Pintereste ir viskas atrodo savaime suprantama. Taigi telefoną padedi čia, kažkur į kampą numeti tušą, kvepalų buteliuką, kokį pūkuotą burbulą, fashion knygą (gali būti Vogue žurnalas, kažkas susiję su Chanel, Dior ar dabar madingas Kinfolk), į puodelį įpili kavos ir fotografuoji. Tada pažiūri į nuotraukas, atsisėdi ir verki, nes to dar niekada nebuvai mačiusi. Pasirodo, tavo balta staltiesė su mėlynu kraštu neišlyginta, tušo įpakavimas apsitrynęs, pūkuotas burbulas apsipūkavęs kitais pūkais, o ta viena iš viršaus šviečianti 50 W lempa apšvietimo atžvilgiu yra tas pats, kas fotkinti tamsoje įjungus televizorių. Su Nokia 3310 (apskritai, jis turi kamerą?).

Turiu draugę, kurios stiliaus jausmas yra fantastiškas nuo jos kuriamų papuošalų iki virtuvinių indelių. Kartą kalbėjome apie tvarką ir tvarkymąsi namuose. Ji sako - nusipirk dėžių, sudėk į jas smulkius daiktus, namuose atsiras vietos. Prieskonius tvarkingai supilstyk į atskirus indelius,taip lengviau rasi ko reikia, neišpilsi ir atrodys tvarkingai. Ok, aš taip ir padariau. Bet, žinote, dar reikia sugalvoti, kur tuos indelius padėti ir kur pastatyti dėžes, kad viskas atrodytų gerai ir būtų praktiška. Iš serijos, turiu gražių daiktų, bet nežinau, ką su jais daryti. Ar man vienai taip?

Instagrame vis matau blogerių nuotraukas, kurios ten neturėtų būti. Tiesą pasakius, neturėtų būti ir mano nuotraukų. Aš vis badau pirštais į nekokybiškas ir pigiai sustiliuotas nuotraukas, o vakare būtinai pati įkeliu tokią. Aš turiu jau šimtą temų blogo įrašams, noriu aptarti savo plaukus bei priemones, kurias naudoju, noriu aprašyti savo patirtį mokantis dažytis, noriu parodyti nagų lakus, kurie yra abosliučiai tobuli ar pasidalinti nuomone apie mano mėgstamiausią lietuviškąją Vivi produkciją. Bet negaliu dėti tų nuotraukų, kai matau, kokių tobulų jų yra ir kokia daugybė!

Šįryt (dar lovoje) benaršydama po Pinterestą pamačiau štai ką: "If the plan doesn't work change the plan, not the goal". Taigi mano planas yra mokslas. Taip, skaityti, rašyti visur ir visada, mokytis italų kalbą, nuolat tobulinti anglų kalbą, vis prisiminti gramatikos taisykles, gilintis į istoriją, bet Jūs žinote, kad visgi aš ne apie tai. Išmoksiu dėlioti, matyti detales ir fotografuoti. Matyti spalvas, atspalvius, ištaikyti momentą ir padaryti geriausią kadrą, kokį galiu aš. Dirbsiu iki to laiko, kol pati grožėsiuosi savo nuotraukomis taip, kaip grožiuosi, tarkim, šia  arba šia Lietuvos blogere ir jų papyškinimais. Jos nerealios, žinoma, yra begalė kitų!

Kodėl? Nes man, kaip ir Jums, patinka gražūs dalykai. Jie įkvepia, motyvuoja ir stumia į priekį.

Tai ką, pirmyn kokybės link?..