Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kai kurių
terminų dar nebuvom girdėję. Nors jau žinojom, kaip veikia kompiuteris,
telefonas ir internetas, bet viskas buvo dar kitame lygmenyje. Gražių žmonių
gražios nuotraukos buvo aptinkamos tik gyvenimo būdo ir mados žurnaluose, o tų
žmonių veidai, figūros, makiažas ir drabužiai atrodė kaip nepasiekiama
siekiamybė. Tuo tarpu dvidešimt
pirmojo amžiaus pradžia su trenksmu užnešė
internetą ir socialinius tinklus, kuriuose jau visi gražūs, laimingi ir neturintys
problemų. Dauguma be spuogų (realybėj
kitaip), apsiskaitę (protingos citatos po nuotraukomis), keliaujantys, tačiau
tuo pat metu visą laiką online. Toje
socialinėje erdvėje personažai nori būti apkarpyti VSCO, suredaguoti
madingiausiais filtrais (A6, A7 arba A8 – išsiaiškinau, beje, šiomis
kombinacijomis užkoduoti filtrai yra mokami), uždominuoti pilkai baltos spalvos
ir populiarūs. Praktiškai ir aptariau Instagramą.
Sako, jei nori būti išskirtinis ir rasti sau patogią vietą ten, turi parodyti
tai, ko niekas dar neparodė. Na, savaime suprantama, kad savo šunį, gražiausią
puodelį, naujausius batus ir esamus ar nesamus papus parodė jau visi.
(nuotr. Pinterest.com)
Labiausiai
žaviuosi žmonėmis, kurie geba daryti minimum du ar tris vieną su kitu visiškai
nesusijusius dalykus, randa tam noro, azarto ir jėgų. Kasdien. Pavyzdžiui,
profesionalus žvejys, laisvalaikiu mušantis būgnus. Matematikos mokytoja, jau
beveik pensininkė, po pamokų režisuojanti trumpo metro filmus. Teatro aktorė,
kuri po Hamleto repeticijos važiuoja į ralį, o po to, jau vakare, eina į japonų
kalbos kursus. Na, kažkas tokio. Jie išsiskiria tuo, kad Instagrame jų apkritai nėra. Jie – gatvėse, miškuose, dykumose,
jūrose, žodžiu, visur, tik ne Instagrame
(tikrai, kartais paieškau savo mylimų rašytojų ar grafikos asų asmeninių
paskyrų ir beveik niekada nieko neaptinku). Jų nuotraukas spausdina National
Geographic, o koks nors gražių nuotraukų mėgėjas jas perkelia į savo paskyrą travel_around_the_world. Jie netgi
nenaudoja VSCO ir neuždeda pilkai balto filtro.
(nuotr.Pinterest.com)
Bet dauguma mūsų
– žmonės paprasti, todėl atsikėlę įsijungiam Instagramą, o ne tikrinam, kiek per naktį pakilo jūros lygis ties
Antarktida ir ar šįvakar pavyks ten pakaituoti. Vienu akies kraštu pamatom, ką
įkėlė Pamela, Mimi ir Goda ir visą dieną svarstom, kokia nuotrauka galėtų
perspjauti jų vizualinę išraišką internete. Tokios savotiškos lenktynės, tik
čia truputį ne tas ralis, kuriame dalyvauja Hamlete vaidinusi mergina. Čia,
patikėkit, dar daugiau azarto. Būna, kad Pamela ir Mimi iš tos pačios parduotuvės
gauna identiškas sukneles, kurias abi turi pareklamuoti. Tada azartas
nebepakeliamas, nes, be jokios abejonės, vienai suknelė tiks labiau, o
nuotraukas privalo įkelti abi. Bet aiškią tiesą žino visi – suknelės ir (ypač)
veido bei figūros grožis priklauso nuo parinkto filtro (žr. aukščiau).
(nuotr. Pinterest.com)
Kad ir koks tuščias ar pilnas Instagramas bebūtų, teks priprasti ir susitaikyti su tuo
(žinoma, skeptikams, o interneto skeptikų atsiranda ir XXI amžiuje), kad
socialiniai tinklai gali būti daug tikresnis ir pelningesnis darbas už daugelį
darbų arba bent jau papildoma priemonė reklamai ir žinomumui didinti. Augimui
įrodyti, oficiali statistika skelbia, kad 2016 metais Instagramo paskyrą turėjo 48% visų JAV prekinių ženklų, 2017 metais – virš 70%.
Jei kokie nors knygnešiai išgirstų, kokia galinga komunikacija ir ryšiai su
visuomene vyksta internete ir dar tinkluose, kurie yra sukurti pramogai, tikrai
vartytųsi karstuose neramiai vis dar sapnuodami knygas, kurias gabeno ir vykdė
tuo metu tiesioginį ryšių su visuomene darbą. Šiek tiek pasistūmėjom į priekį.
Kad ir kaip bebūtų – ši karta man patinka. Mane žavi
galimybė parodyti savo skaitomas knygas, nusipirktą tašę, sukurtą brandą, pagamintą
vakarienę, nuplauktus kilometrus. Dar labiau žavi galimybė iš to uždirbti.
Socialinė medija – galinga jėga, turinti milijonus lojalių vartotojų. Jeigu
tavim patiki beveik visas pasaulis, tai ko daugiau reikia, ar ne Markai
Zuckerberai, Kevinai Systromai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą