2018 m. vasario 28 d., trečiadienis

Besibaigiant žiemai

 Besibaigiant žiemai į Lietuvą atėjo žiema. Gyvenimas visiškai sustojo. Tie -15 dienos metu žmonėms pasirodė tokie baisūs ir besikandžiojantys, ištuštėjo mokyklos, kavinės, susirinkimų vietos po tiltais, žaidimų aikštelės, parduotuvės, kiemai, stadionai, žodžiu, dauguma vietų, kuriose geresniu oru galima sutikti minias žmonių. Vakare užėjus į bet kurį butą tikriausiai pas daugelį išvystume tipišką vaizdą, susijusį su šiltu maistu, šilta arbata, karštu vynu, storais pledais, vilnonėm kojinėm, knygom, filmais ir maldomis, kad rytoj ir poryt jau būtų šilčiau.

 Aš – ne išimtis. Vis stebiuosi, kai kas nors prie -20 bėgioja, kai nuo kalno čiuožia vaikai ar šeima popietę išeina pasivaikščioti. Aš gryno oro įkvepiu penkioms minutėms pravėrus langą, bet ir tai ne kasdien. Jau trūksta deguonies, nors saulė pastarosiomis dienomis lepina! Blogoji pusė, namuose išryškėjo „visos Italijos dulkės“, tai vis tenka pamojuoti skudurėliu gaudant saulės zuikučius. Tačiau šįkart nevisai apie tai. Šiandien – apie fiziką ir įkvėpimus šiomis šaltomis, tikriausiai net šalčiausiomis šių metų dienomis.

 Socialiniame tinkle aptikau mano galva nerealiai fotografuojantį Gemstones in the Sky! Kadangi mano mėgstamiausios fotografijos – dangaus, žvaigždžių ir kosmoso fotografijos – iškart ėmiau susipažinti su jo nuotraukomis. Paskutinė, pavadinta „Girdėjau šiąnakt buvo šalta?“, patiko užvis labiausiai! Į ją galite pažiūrėti Facebook‘e, na, o mintis tokia, kad vaikinas prie -19,5 šalčio pasičiupo fotoaparatą ir išėjo fotografuoti dantyto šalčio į laukus. Negana to, nusprendė nuotraukoje pozuoti ir pats – tik su batais ir trumpikėmis. Kadras išėjo wow, bet labiau susižavėjau mintimis apie šaltį, nuo jo žodžių pasidarė šilčiau ir jaukiau būti, o gamta ir jos išdaigos tiesiogine šio žodžio prasme bent tą minutę susiliejo į daleles.

 Fizikine prasme šaltis neegzistuoja. Minusą ir pliusą sugalvojo žmogus, o pati gamta minusų neturi – viskas skaičiuojama greičiau ir lėčiau judančiais atomais. Jei atomai juda lėčiau, mūsų jautrūs kūnai jaučia vėsą. Ir atvirkščiai. Kaip sako Gemstones in the Sky – šaltis neegzistuoja, yra tik didesnė ir mažesnė šiluma ir primena, kad tai reikėtų kartais sau pasikartoti, tuomet šaltis nebus toks baisus. Štai kai kalbame apie šalčiausiais žiemas Lietuvoje, laisvai galime sakyti, kad, tarkime 1956 m. vasario 1 d. -42 laipsniai tebuvo itin sulėtėjęs dalelių judėjimas. Bet dalelės visgi judėjo! Nežinau, ar tik man, ar ir kitiems atsigręžimas į dalykus, kuriuos laisviausiai gali paaiškinti mokslas (juk tai fizikos pradmenys, 8 klasė!), sukelia lengvą virpulį viduje ir pašiurpina rankas. Apie daugybę reiškinių net nepagalvojam, tiesiog pykstam, kad gamta mūsų nemyli. O už visos tos nemeilės slepiasi didžiulė jėga ir judėjimas.

 Taip pat aš tiesiog dievinu žmones, kurie ryžtasi tokiems žygiams, vardan vieno vienintelio kadro, vardan savo aistros. Nebemadinga sakyti, bet visgi išėjimas iš komforto zonos gyvenime yra pats įdomiausias ir įsimintiniausias. Kiekvienas kartas, kai padarom tai, ko net patys iš savęs nesitikėjom, tampa didele euforija ir pasididžiavimu, o juk labiausiai ir turim didžiuotis savimi ir savo žygdarbiais, tiesa? Baigiant apie šaltį, man jau šilčiau. Namuose +22, už lango -18. Reiškia, smegenys tikrai dar neužšalo, kambary dalelės greitesnės, joms čia jaukiau, gal todėl, kad pakankamai stipriai kvepia obuolių pyragu ir karštu šokoladu (bei prisvilusiu puodu). Šilčiau ir todėl, kad tos dalelės jau tuoj tuoj greičiau judės ir lauke, žadins, kels, sprogdins ir kvies. Su artėjančiu pavasariu!



2018 m. vasario 23 d., penktadienis

2018 - skaitymo ir rašymo metai

Šių metų pradžioje nusprendžiau, kad šie metai man bus skaitymo ir rašymo metai. Skaičiau visada nuo kokių penkerių, rašiau irgi nuo gana ankstyvo amžiaus. Neseniai pajutau, kad banalybių rašymas man nebeteikia malonumo, tie visi beverčiai blog‘ai, pamąstymai temomis, kurios visai neįdomios, kita vertus, įdomu atsiversti savo senus tekstus ir pažiūrėti, kaip dabar stipriai pasistiebiau į viršų (savęs nuvertinti nevalia!). Nors ūgiu nebeaugu maždaug nuo aštuntos klasės, tikiuosi, kad skaitomos knygos ir rašomi tekstai taps vis geresni ir vešės, vešės, vešės...

Kadangi paskutiniu metu skaitymui laiko lieka mažai, išmokau skaityti telefone įvairių trumpų pertraukėlių metu. Pastebėjau, kad elektronines knygas perskaitau greičiau, o kai įgudau, tai tapo ir smagu! Tarkim, galima skaityti išjungus šviesą vakare ir tai nekelia nepatogumų kitiems žmonėms, lempa nešviečia į akis ir pan. Tokiu būdu šiemet jau perskaičiau Svetlanos Aleksijevič „Černobylio maldą“, Po Bronson ir Ashley Merryman „Šalin mitus“, mylimojo Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, Orwello „Gyvulių ūkį“, dabar skaitau Romain Gary „Aušros pažadą“ (ir tai yra viena geriausių mano skaitytų knygų... Jau įsigyjau visas kitas jo knygas,verstas į lietuvių kalbą. Galiu rekomenduoti visiems, ieškantiems stiprybės, motyvacijos ir tiesiog norintiems tikrai stipraus teksto. Romain Gary - tikras mano šių metų atradimas) ir turiu „Bibliją“, tiesa, visgi jos elektroniniu formatu neskaitysiu. Tokių knygų telefonu skaityti paprasčiausiai negalima. Skaityti knygas telefonu tampa taip paprasta, kaip kas kelias minutes tikrinti socialinius tinklus ar naujienų portalus, tik naudos kur kas daugiau. Taip pat norėčiau knygų skaityklės, pasižymiu šį daiktą į sąrašą: „ką noriu nusipirkti šiais metais“

Žinoma, popierinių knygų nepakeis niekas ir niekada. Tačiau dabar perku tik tas popierines knygas, kurias, tikiu, skaitysiu ne vieną kartą. Anksčiau pirkdavau visas knygas išpardavimų metu, į knygyną eidavau be sąrašo ir metai iš metų darant šią klaidą susikaupė krūvos knygų, kurių niekada taip ir neperskaičiau. Tas knygas išvežiau į kaimą, gal kažkada jos sulauks savo laiko, nors visgi vadovaujuosi taisykle, kad kam skaityti nepatinkančią knygą, jei pasaulyje tiek daug puikių knygų ir vargu ar užteks viso laiko joms perskaityti.

Telefone ne tik skaitau knygas, bet ir rašau į labai paprastą "Užrašinės" programėlę. Aš iš tų žmonių, kurie kasdien nori rašyti vis kitomis temomis, todėl prisikaupė visko daug ir didelė dalis yra absoliučiai bevertė. Bet vaidinu, kad lavinu ranką ir kad geriau rašyti kažką, nei nerašyti niekoJ Norėčiau apsibrėžti kelias temas, apie kurias kartas nuo karto savo malonumui rašysiu čia, tačiau kol kas tos ribos visiškai beribės – man įdomu knygos, sportas, sveika mityba, gyvenimo būdas, auklėjimas, visokie filosofiniai pamąstymai (bet apie juos jau prisirašiau paauglystėje), galvoju, gal apie viską po truputį? Ir būsiu va tokia universali rašytoja.  Nes, tiesą pasakius, kuo man gyvenime labiausiai patinka apsimesti, tai rašytoja. Besimokydama mokykloj svajojau, kad užaugsiu ir rašysiu knygas, keliausiu po pasaulį ir štai toks bus mano gyvenimas. Tačiau iš mano pažįstamų kol kas vaikystės svajones išpildė tik minėtasis Romain Gary. Visų kitų gyvenimai bėgant laikui šiek tiek koregavosi.

2018 metais jau perskaičiau tikrai nemažai puikių knygų, tačiau nieko neparašiau. Bet metai dar nesibaigia ir iššūkis dar nepralaimėtas! Einu į lovą su Gary gaudyti naujų idėjų. Iki pasimatymo,

 Reda


Kokią kavą gerti Balyje?

Mes visi turim savo svajonių miestus, šalis, salas, netgi žemynus. Kai pagaliau pasiseka juos aplankyti, norisi ten grįžti dar ir dar....