Besibaigiant žiemai

 Besibaigiant žiemai į Lietuvą atėjo žiema. Gyvenimas visiškai sustojo. Tie -15 dienos metu žmonėms pasirodė tokie baisūs ir besikandžiojantys, ištuštėjo mokyklos, kavinės, susirinkimų vietos po tiltais, žaidimų aikštelės, parduotuvės, kiemai, stadionai, žodžiu, dauguma vietų, kuriose geresniu oru galima sutikti minias žmonių. Vakare užėjus į bet kurį butą tikriausiai pas daugelį išvystume tipišką vaizdą, susijusį su šiltu maistu, šilta arbata, karštu vynu, storais pledais, vilnonėm kojinėm, knygom, filmais ir maldomis, kad rytoj ir poryt jau būtų šilčiau.

 Aš – ne išimtis. Vis stebiuosi, kai kas nors prie -20 bėgioja, kai nuo kalno čiuožia vaikai ar šeima popietę išeina pasivaikščioti. Aš gryno oro įkvepiu penkioms minutėms pravėrus langą, bet ir tai ne kasdien. Jau trūksta deguonies, nors saulė pastarosiomis dienomis lepina! Blogoji pusė, namuose išryškėjo „visos Italijos dulkės“, tai vis tenka pamojuoti skudurėliu gaudant saulės zuikučius. Tačiau šįkart nevisai apie tai. Šiandien – apie fiziką ir įkvėpimus šiomis šaltomis, tikriausiai net šalčiausiomis šių metų dienomis.

 Socialiniame tinkle aptikau mano galva nerealiai fotografuojantį Gemstones in the Sky! Kadangi mano mėgstamiausios fotografijos – dangaus, žvaigždžių ir kosmoso fotografijos – iškart ėmiau susipažinti su jo nuotraukomis. Paskutinė, pavadinta „Girdėjau šiąnakt buvo šalta?“, patiko užvis labiausiai! Į ją galite pažiūrėti Facebook‘e, na, o mintis tokia, kad vaikinas prie -19,5 šalčio pasičiupo fotoaparatą ir išėjo fotografuoti dantyto šalčio į laukus. Negana to, nusprendė nuotraukoje pozuoti ir pats – tik su batais ir trumpikėmis. Kadras išėjo wow, bet labiau susižavėjau mintimis apie šaltį, nuo jo žodžių pasidarė šilčiau ir jaukiau būti, o gamta ir jos išdaigos tiesiogine šio žodžio prasme bent tą minutę susiliejo į daleles.

 Fizikine prasme šaltis neegzistuoja. Minusą ir pliusą sugalvojo žmogus, o pati gamta minusų neturi – viskas skaičiuojama greičiau ir lėčiau judančiais atomais. Jei atomai juda lėčiau, mūsų jautrūs kūnai jaučia vėsą. Ir atvirkščiai. Kaip sako Gemstones in the Sky – šaltis neegzistuoja, yra tik didesnė ir mažesnė šiluma ir primena, kad tai reikėtų kartais sau pasikartoti, tuomet šaltis nebus toks baisus. Štai kai kalbame apie šalčiausiais žiemas Lietuvoje, laisvai galime sakyti, kad, tarkime 1956 m. vasario 1 d. -42 laipsniai tebuvo itin sulėtėjęs dalelių judėjimas. Bet dalelės visgi judėjo! Nežinau, ar tik man, ar ir kitiems atsigręžimas į dalykus, kuriuos laisviausiai gali paaiškinti mokslas (juk tai fizikos pradmenys, 8 klasė!), sukelia lengvą virpulį viduje ir pašiurpina rankas. Apie daugybę reiškinių net nepagalvojam, tiesiog pykstam, kad gamta mūsų nemyli. O už visos tos nemeilės slepiasi didžiulė jėga ir judėjimas.

 Taip pat aš tiesiog dievinu žmones, kurie ryžtasi tokiems žygiams, vardan vieno vienintelio kadro, vardan savo aistros. Nebemadinga sakyti, bet visgi išėjimas iš komforto zonos gyvenime yra pats įdomiausias ir įsimintiniausias. Kiekvienas kartas, kai padarom tai, ko net patys iš savęs nesitikėjom, tampa didele euforija ir pasididžiavimu, o juk labiausiai ir turim didžiuotis savimi ir savo žygdarbiais, tiesa? Baigiant apie šaltį, man jau šilčiau. Namuose +22, už lango -18. Reiškia, smegenys tikrai dar neužšalo, kambary dalelės greitesnės, joms čia jaukiau, gal todėl, kad pakankamai stipriai kvepia obuolių pyragu ir karštu šokoladu (bei prisvilusiu puodu). Šilčiau ir todėl, kad tos dalelės jau tuoj tuoj greičiau judės ir lauke, žadins, kels, sprogdins ir kvies. Su artėjančiu pavasariu!