Besibaigiant žiemai į Lietuvą atėjo
žiema. Gyvenimas visiškai sustojo. Tie -15 dienos metu žmonėms pasirodė tokie
baisūs ir besikandžiojantys, ištuštėjo mokyklos, kavinės, susirinkimų vietos po
tiltais, žaidimų aikštelės, parduotuvės, kiemai, stadionai, žodžiu, dauguma
vietų, kuriose geresniu oru galima sutikti minias žmonių. Vakare užėjus į bet
kurį butą tikriausiai pas daugelį išvystume tipišką vaizdą, susijusį su šiltu
maistu, šilta arbata, karštu vynu, storais pledais, vilnonėm kojinėm, knygom,
filmais ir maldomis, kad rytoj ir poryt jau būtų šilčiau.
Aš – ne išimtis. Vis stebiuosi, kai
kas nors prie -20 bėgioja, kai nuo kalno čiuožia vaikai ar šeima popietę išeina
pasivaikščioti. Aš gryno oro įkvepiu penkioms minutėms pravėrus langą, bet ir
tai ne kasdien. Jau trūksta deguonies, nors saulė pastarosiomis dienomis lepina!
Blogoji pusė, namuose išryškėjo
„visos Italijos dulkės“, tai vis tenka pamojuoti skudurėliu gaudant saulės
zuikučius. Tačiau šįkart nevisai apie tai. Šiandien – apie fiziką ir įkvėpimus
šiomis šaltomis, tikriausiai net šalčiausiomis šių metų dienomis.
Socialiniame tinkle aptikau mano
galva nerealiai fotografuojantį Gemstones
in the Sky! Kadangi mano
mėgstamiausios fotografijos – dangaus, žvaigždžių ir kosmoso fotografijos –
iškart ėmiau susipažinti su jo nuotraukomis. Paskutinė, pavadinta „Girdėjau
šiąnakt buvo šalta?“, patiko užvis labiausiai! Į ją galite pažiūrėti Facebook‘e, na, o mintis
tokia, kad vaikinas prie -19,5 šalčio pasičiupo fotoaparatą ir išėjo
fotografuoti dantyto šalčio į laukus. Negana to, nusprendė nuotraukoje pozuoti
ir pats – tik su batais ir trumpikėmis. Kadras išėjo wow, bet labiau susižavėjau mintimis apie šaltį, nuo jo žodžių
pasidarė šilčiau ir jaukiau būti, o gamta ir jos išdaigos tiesiogine šio žodžio
prasme bent tą minutę susiliejo į daleles.
Fizikine prasme šaltis neegzistuoja.
Minusą ir pliusą sugalvojo žmogus, o pati gamta minusų neturi – viskas
skaičiuojama greičiau ir lėčiau judančiais atomais. Jei atomai juda lėčiau,
mūsų jautrūs kūnai jaučia vėsą. Ir atvirkščiai. Kaip sako Gemstones in the Sky – šaltis neegzistuoja, yra tik didesnė ir
mažesnė šiluma ir primena, kad tai reikėtų kartais sau pasikartoti, tuomet šaltis nebus toks baisus. Štai kai
kalbame apie šalčiausiais žiemas Lietuvoje, laisvai galime sakyti, kad, tarkime
1956 m. vasario 1 d. -42 laipsniai tebuvo itin sulėtėjęs dalelių judėjimas. Bet
dalelės visgi judėjo! Nežinau,
ar tik man, ar ir kitiems atsigręžimas į dalykus, kuriuos laisviausiai gali
paaiškinti mokslas (juk tai fizikos pradmenys, 8 klasė!), sukelia lengvą virpulį viduje ir pašiurpina
rankas. Apie daugybę reiškinių net nepagalvojam, tiesiog pykstam, kad gamta
mūsų nemyli. O už visos tos nemeilės slepiasi didžiulė jėga ir judėjimas.
Taip pat aš tiesiog dievinu žmones,
kurie ryžtasi tokiems žygiams, vardan vieno vienintelio kadro, vardan savo
aistros. Nebemadinga sakyti, bet visgi išėjimas iš komforto zonos gyvenime yra
pats įdomiausias ir įsimintiniausias. Kiekvienas kartas, kai padarom tai, ko
net patys iš savęs nesitikėjom, tampa didele euforija ir pasididžiavimu, o juk
labiausiai ir turim didžiuotis savimi ir savo žygdarbiais, tiesa? Baigiant apie
šaltį, man jau šilčiau. Namuose +22, už lango -18. Reiškia, smegenys tikrai dar
neužšalo, kambary dalelės greitesnės, joms čia jaukiau, gal todėl, kad
pakankamai stipriai kvepia obuolių pyragu ir karštu šokoladu (bei prisvilusiu
puodu). Šilčiau ir todėl, kad tos dalelės jau tuoj tuoj greičiau judės ir
lauke, žadins, kels, sprogdins ir kvies. Su artėjančiu pavasariu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą